...mes visi esame to paties

Vandenyno bangos

Bookmark and Share
siųsti draugui

Shankara

Adi Shankaracharya

Biografija

Adi Shankara (788-820 CE) buvo pirmasis filosofas, kuris konsolidavo Advaita Vedanta, kuri yra Vedantos atšaka, doktriną. Jo mokymai yra paremti sielos ir Brahmano vienybe, kurioje Brahmanas yra matomas kaip visai be savybių. Smartos tradicijoje, Adi Shankara yra laikomas Šivos inkarnacija.

Gimimas ir vaikystė

Sankara gimė Keramoje, mažame Kaladi kaimelyje, Nambudiri Brahmana poroje. Ilgą laiką pora neturėjo vaikų ir jie vis meldė jų vienoje Vadakkunnathan (Vrshacala) šventykloje netoli Trivchuro. Sakoma, kad jiems sapne apsireiškė Šiva ir suteikė jiems galimybę pasirinkti iš dviejų variantų: turėti vieną sūnų, kuris trumpai gyvens, bet bus pats geriausias šių dienų filosofas arba daug sūnų, kurie geriausiu atveju bus tik vidutinių gebėjimų. Pora nusprendė pasirinkti pirmąjį variantą, t.y. sūnų, kuris mažai gyvens, bet bus geriausiu filosofu. Taip gimė Shankara.

Dar visai jaunas Shankara neteko tėvo. Shankara buvo nepralenkiamas visose tradicinės Vaidlka mokymo šakose. Yra aprašyta net keletas stebuklingų nutikimų, kurie aplankė jaunajį Shankarą. Kaip mokinys, jis vaikščiojo per kaime gyvenančias šeimas ir rinko išmaldą. Moteris, kuri ir pati gyveno labai vargingai, nenorėjo, kad berniukas pasišalintų tuščiomis rankomis ir atidavė jam paskutinį namuose turėtą Amlos vaisiaus gabalėlį. Shankara, pajutęs tos moters vargingą padėtį, sukūrė himną tiesiai prie tos moters namų slenksčio (kanakadhara stavam) skirtą Srl, gerovės dievybei. To pasekmėje pasipylė auksinių Amla vaisių lietus, apdovanojęs moterį už jos pamaldumą. Taip pat yra pasakojama, kad Shankara pakeitė net upės tekėjimo kelią tam, kad jo sena motina galėtų lengviau pasiekti kasdienių apsiplovimų vietą.

Brahmacarin

Sanyasa: Atsižadėjimo dvasia Shankara buvo užpildytas jau labai anksti. Vesti šeimyninį gyvenimo būdą niekada nebuvo jo gyvenimo tikslas, tačiau jo mama labai norėjo jį matyti kaip Grhastha (dvasinis gyvenimo budo vedimas valgant prasadą ir kontroliuojant savo kalbą, giedant Hare krisna mahamantrą). Kartą, kai jis plaukiojo upėje, jį už kojos pagavo krokodilas ir Shankara pajuto, kad jam yra lemta mirti šią akimirką. Tuomet jis nusprendė žengti tiesiai į ketvirtą Ašramą vadinamą Samnyasa. Toks išsižadėjimas vadinamas Apatsamnyasa. Krokodilas paleido jo koją kai tik jis sąmoningai apsisprendė atsisakyti pasaulietinio gyvenimo. Tuomet Shankara galutinai nusprendė įgyvendinti savo sumanymą ir tapti visaverčiu guru. O kad būtų patenkinti jo mamos norai, pažadėjo, kad sugrįš prieš jos mirtį ir atliks visus tam reikiamus ritualus.

Shankara keliavo daug ir toli. Jis ieškojo verto guru, kuris galėtų inicijuoti ir įtvirtinti jo Samnyasa įžadus. Tokį guru jis rado tuomet, kai atvyko į centrinę Indiją prie Armada upės krantų. Čia buvo Govinda Bhagavatpada ašramas, kuris priklausė Gaudapadai, žymios knygos „Mandukya karikas“, autoriui. Shankara buvo priimtas Govindos mokiniu, kuris ir inicijavo jį į Paramahamsa pagal Samnyasa tvarką, kuri yra aukščiausia pagal išsižadėjimo lygį. Matydamas savo mokinio intelektualius gebėjimus Govinda liepė Shankarai detaliai išdėstyti Upanišadų, Bramasutrų ir Gitos svarbiausius komentarus. Guru suteikus leidimą, Shankara išvyko ir keliavo per įvairias Indijos šventas vietas ir kūrė savo komentarus. Tuo laikotarpiu jis buvo dar tik paauglys. Aplink jį buriavosi daug pasekėjų. Vienas iš labiausiai žinomų buvo Sanandana, vėliau gavęs vardą Padmapada. Šiuo laikotarpiu Shankara rašė komentarus Badarayanas Brahmasutroms, įvairioms Upanišadoms ir Bhagavadgitai. Šie komentarai, kurie yra vadinami Bhashyas, yra pačioje Indijos filosofinių raštų viršūnėje ir padarė pradžią ilgai komentarų tradicijai, kuri yra žinoma kaip Varttikas, Tikas ir Tippanis. Jis taip pat komentavo Adhyatmapatala, kurios yra Apastamba sutrose, Vyasa Bhashya, kurios priklauso Patandžalio jogos sutroms. Be šių komentarų jis parašė ir mokslinį traktatą pavadintą Prakarana granthas, įtraukiant į tai Upadesasahasrl, Atmabodha ir t.t.

Šalia komentarų rašymo Shankara susitikinėjo su kitų mokyklų lyderiais tam, kad galėtų dalyvauti su jais debatuose. Debatai yra priimta Indijos filosofinė tradicija, kuri suteikia galimybę įsitvirtinti naujiems filosofams ir leidžia jiems burti aplink save pasekėjus bei perėjūnus iš kitų mokyklų. Tradicija buvo netgi tokia, kad jei tu pralaimi debatus, tuomet tu tampi laimėtojo pasekėju. Paprastai Shankara debatuose dalyvaudavo su Budistų filosofais, Samkhya linijos sekėjais, Purvamlmamsa, kurie buvo Vedų ritualų žinovai ir įrodydavo jiems savo pranašumą. Vėliau Shankara sutiko Kumarila Bhatta, vieną iš žymiausių savo amžiuje Purvamlmamsa šalininkų, bet kadangi Bhatta jau buvo mirties patale jis nusiuntė Shankara pas savo mokinį Visvarupa. Visvarupa kartais yra tapatinamas su Mandanamisra.

Shankaros ir Visvarupos debatai buvo unikalūs. Jiems teisėjaudavo Visvarupos žmona Bharatl, kuri buvo labai išmintinga moteris ir buvo laikoma Deivės Sarasvati inkarnacija. Susitarimas buvo labai paprastas, jei Visvarupa laimi, Shankara turės vesti ir gyventi šeimyninį gyvenimą, o jei laimi Shankara, tuomet Visvarupa turės atsisakyti visų savo turtų bei turės tapti Shankaros Sannyasi mokiniu. Sakoma, kad debatai vyko daugelį savaičių ir Visvarupa turėjo pripažinti pralaimėjimą bei tapti Sannyasi. Bharati buvo sąžininga teisėja, bet iki paskelbiant Shankara nugalėtoju, ji uždavė jam vieną klausimą apie Kamasastra, kurio, ji buvo tikra, kad Shankara nežinos. Shankara paprašė kiek laiko ir panaudojęs tam tikrą subtilią jogos techniką, kuri vadinama Parakayapravesa, jis įslinko į mirštančio karaliaus kūną ir patyrė meilės meną su karalienėmis. Sugrįžęs į Visvarupos namus jis atsakė į visus Bharati klausimus, po kuriu jai beliko tik paskelbti Shankaros pergalę, Visvarupa buvo įšventintas į Sannyasi ir gavo Suresvara vardą. Jis buvo vienas iš garbingiausių Shankaros pasekėjų. Jis rašė komentarus Shankaros tekstams bei kūrė savuosius.

Shankara kartu su mokiniais ir toliau keliavo per visą šalį, kūrė filosofinius traktatus bei dalyvavo debatuose. Yra sakoma, kad nei vienas negalėdavo prilygti jo intelekto meistriškumui ir debatai visad baigdavosi jo pergale. Ir tai yra be jokios abejonės tiesa, nes Shankaros filosofiniai veikalai yra populiarūs ir mūsų dienomis. Dvylika metų Shankara buvo apsistojęs Srigeri vietovėje. Čia aplink jį išaugo didžiausias Ermitažas, kuris vėliau išaugo į Matha vienuolyną, kurio vadovas buvo Suresvara, jo pasekėjas, kuris Shankarai buvo pralaimėjęs debatuose. Panašūs vienuolynai buvo įsteigti ir piligrimų centruose Puryje, Dvarakoje, Joshimathoje, Padmapadoje, Hastamalakoje ir jiems vadovauti buvo paskirtas Trotaka. Šie centrai yra žinomi kaip Amnayamathas ir yra veikiantys iki šiol.

Tuo tarpu Shankara sužino, kad jo motina miršta ir nusprendžia ją aplankyti. Kaip ir buvo žadėjęs, jis atliko visas reikiamas laidotuvių apeigas. Jo giminaičiai neleido jam pačiam atlikti šių ritualų, kadangi jis buvo Sannyasis, bet Shankara nepaisė jų draudimų ir pats sudėjo laužą ir kremavo savo motiną jos pačios kieme. Po šios netekties Shankara vėl atnaujino keliones, aplankė daug šventų vietų, atnaujino Pudžas šventyklose, kurios jau buvo apleistos, įkūrė Srl jantras Devi šventyklose kaip antai Kancipurame, toliau kūrė šventus himnus.

Sarvajnapitha užvaldymas. Shankara pasiekė Kashmir. Čia buvo šventovė skirta mokslo deivei Saradai (Sarasvati), kuri valdė Sarvajnapitha ir buvo karūnuota kaip visažinė. Tokia buvo tradicija, kad čia rinkdavosi filosofai ,kurie dalyvaudavo debatuose. Kuris laimėdavo, tam buvo leista valdyti Sarvajnapitha. Sakoma, kad nei vienam filosofui iš pietinės šalies dalies nepavykdavo užvaldyti Sarvajnapithos tol, kol Kashmiro neaplankė Shankara. Jis nurungė visus varžovus ir, gavęs Deivės Sarados palaiminimą, užvaldė Sarvajnapitha.

Būdamas 32 metų Shankara savo rakraščiuose išdėstė Vedantos filosofiją. Jis pritraukė prie savęs daugelį pasekėjų, kurie galėjo išlaikyti ir puoselėti Vedantos tradicijas. Tuo tikslu jis įkūrė vienuolynų centrus tokioje pačioje formoje kaip ir buvo Mathas centrai. Shankara gyveno trumpai, bet jo gyvenimas buvo kupinas įvykių. Jis pasitraukė į Himalajus ir dingo viename iš Kedarnath urvų. Šis urvas ir yra tradiciškai nurodomas kaip ta pagrindinė jo Samadhi vieta. Buvo ir kitokių nuomonių, tokių kaip, kad jo paskutinės dienos buvo Karavirpithame ar Mahure Maharashtroje, Trichure Keramoje arba Kancipurame Tamil Nadu. Nuomonių gausa tik parodo koks jis yra svarbus.

Samnyasa tradicijos tiesa yra tame, kad Shankara buvo keliaujantis vienuolis, kuris per trumpą savo gyvenimą išmaišė visą šalį. Jo šlovė pasklido taip plačiai, kad įvairios legendos yra pasakojamos iki šiol. Jis buvo tyras, nepaliestas pasaulietinio gyvenimo būdo, Sannyasis. Netgi jo gimimo vieta, Kaladi kaimelis Keraloje, daugelį metų buvo nežinoma.


Jogos centras SOHAM
Tylos stovykla

Į pradžią

Siųsti nuorodą draugui

* - būtina užpildyti
Siuntėjo el.paštas *:
Draugo el.paštas *:
Žinutė:
Duomenys sėkmingai išsiųsti